pavasari?

Už vėlavimą suvalgiau pavasarį

nesiskundė.

paprašiau tik,

palikti lietų

…lyja

 

Reklama
pavasari?

Dummy

My biggest struggle with writting, is the constant confusion about what I actually want to say, and what is said at the end.  This typing and deleting over and over again… will it pass? Will I get over it? Is this the writting process? The thought of getting my words out has always terrified me. I’ve always thought of it as, if you let it out, it becomes real. Either verbally or literary. It has been the biggest drag for me to continue writting, but after all, I’m back at it again? I don’t know. I’m not even sure what I want to write. Everything just feels… static, even if it has not been at all.  For the past half a year I’ve been entirely focused on myself, on my financial goals, I’d say. I’ve been grinding work, twelve to thirteen hour shifts, sometimes eleven days in a row. The job was very exhausting, I’ve felt constant fatigue, my spine felt like wet cloth being dried up, my hands were sore, I had no time for anything else. In the first month I’ve started experiencing sleep paralysis, dream within a dream, it even got to the point where I started hallucinating. Once I believed it was raining inside, I saw raindrops coming from the ceiling of the factory, I could feel each of them splash on my skin. Didn’t give a fuck, I’ve kept repeating what Luca told me once, ‘I’m going to do this, or I’ll die’, and somehow that phrase my Italian buddy mentioned in a not so casual converstation behind a barista bar, stuck with me and dragged me to where I am now.

Before all this terrible job experience at Fairbuns (Fuck you Daniel, you’re a terrible boss and a much worse human being) , I’ve broken up with Tyson, because the more time we have spend together the more I realised we are no longer any good for each other. Sure, it was exciting in the beginning, we met in an online game and after about half a year there I am – on the plane to Netherlands. I remember I dropped my luggage and the rest of my bags when I saw his back at the airport, and ran to hug him. Ten seconds later in mid-kissing I’ve felt a gentle pat on my shoulder, and a nice lady warned me to look after my bags. It was a steamy summer, like through a dream just like any other summer for me. We fucked like nymphomaniacs, ate way too much food and watched way too many movies. But that was about it. We’ve spend a year together, came to UK, but I think it was meant to end just as a steamy summer romance, we were never supposed to take it to the next level. Then there’s Boston, a friendly invite to give myself a chance in here by Justina, the girl I’ve met while I was studying photography. Boston is a pitch black hole full of horse shit. I’ve found nothing here but work, sleep paralysis, and junkies. Still, somehow it stuck to me, it had to. I had nowhere else to go. Going home was not an option and it still isn’t, I haven’t talked with my father for a year and I refuse to step my foot at our family doorstep again. I detached myself and I’ve been living in my incubator since then, especially since I and Justina moved houses and got ourselves separate rooms.  O Tu Rūta žalioji, two introverts in one room? Been there, done that, never again. I love her ten times more when there’s a brick wall between us. Probably she feels the same way.

And right now, I’m a just a dummy existing somewhere at the bottom of the deepest dream, watching how quickly time passes, sometimes spreading my left arm out to pretend that I could paint, or simply just to turn a page of a book.

 

Dummy

αντίο, amigos

Kol svarsčiau kaip derėtų pradėti sakinį, susikūrė begalybė multivisatų ir taip jau nutiko kad esame būtent šioje. Atvirai, jaučiuosi pavargusi. Pavargusi nuo daugžodžiavimo, pavargusi nuo išprususių kalbų, nuo individualizmo. Paskutinėmis dienomis taip jau nutiko, kad susipažinau su iš pažiūros vertais laiko žmonėmis ir rodos turėčiau jaustis apsvaigusi nuo įvairovės ir šviežienos, bet tiesa ta, kad žmonės nebejaudina, o taip pat ir žinojimas jog turiu keletą savo rašliavų skaitytojų, mane tildo. Dešimtys ištrintų, nubrozdintų ir neviešintų juodraščių vis vien smirsta mano medinėje galvoje ir žinau, kad nebeišeina man drožinėti jaučiant žvilgsnį per petį.

αντίο, amigos.

αντίο, amigos

Interference

Kvėpuojanti, rodos funkcionuojančius plaučius turinti tiršta migla man žengiant žingsnį po žingsnio iš lėto sklaidosi. Susipynes žolės ir jazminų kvapas užgula man plaučius, ant liežuvio galo guli aplinkos skonis. Ir žinau kad turiu eiti, eiti, eiti, kažkas laukia. Mano kojos susipažysta su kątik pabučiuota rasos žole, jokio garso, jokio vėjo, tik ore sklandantis, svaiginantis aromatų mišinys. Migla pamažu traukiasi ir išlaisvina mane nuo akių raiščio, ir matau, sodą. Sodą terariume. Purvas. Purvas? Žemė. Iš po žemių beldžiasi daigeliai. Nedrąsiai žengiant gilyn į nežinomybę, žalumos ir liūdnų gėlių spalvų žaismas traukia kaip magnetas metaloFeatured image gabaliuką. Vedama žmogiškojo smalsumo susipažystu su aplinka, supratingu žvilgsniu palydžiu mažame prūdelyje galvas iškišusioms, pavargusioms lelijoms, grakščiai nusilenkiu ir išreiškiu pagarbą darbininkėms orchidėjoms. “Kokios jūs liūdnos, rožės… gražios ir liūdnos. Matau kad jumis gerai rūpinasi. Jus liūdina jūsų pačių išpuikimas.“ Akies kraštelyje kažkas šmėkšteli, nepažįstamas jausmas išjudina mano kojas ir aš pradedu bėgti ne nuo, o link. Praeina dar kelios sekundės kol suvokiu, jog seniai palikau padus raminančią žolę ir kiekvienas žingsnis darosi vis sunkesnis. Pelkė. Veidai. Pilki, emocijų subraižyti, ant liaunių, tamsiai žalios spalvos susivingiavusių stiebų, veidai.
Aš vis stengiausi priartėti. Aš vis stengiausi jį prašnekinti. Aš pamenu tik jo susivėlusius, tamsius, pečius bučiuojančius plaukus ir purvinus delnus. Jis niekada neleido man priartėti arčiau nei tris metrus. Jis niekada man taip ir neatsakė. Jis niekada man neparodė savo veido.  Aš buvau įsibrovėlė. Įsibrovėlė į savo pačios pasąmonę. 

 

Paveikslėlis

Palieku Merkurijų

Naivumas bene pikčiausia nuodėmė kuriai žmogus gali pasiduoti. Štai čia – va – prieš laptopo ekraną sėdi skausmingas pavyzdys. Neragavau miego jau parą, visą dieną šviesa giedojo lopšines ir kvietė pokaituko kuriam nepasidaviau. Naiviai laukiau tamsos užuolaidų ir tikėjausi joms užsitraukus prigulti amžinojo atilsio, kadangi jau įkišau save realybei į nasrus ( mažiau nei po šešių valandų laukia dvylikos valandų darbas ). Tačiau motinos Niktės apsilankymą apibūdinčiau:

I call her the devil

Cause she makes wanna sin

And every time she knocks

I can’t help but let her in.

Šiandien mano mintis kaip ledą pačiūžomis braižė vidinė savikastracija. Taip giliai ir agresyviai, kad jos palikti įbrėžimai net gi pradėjo skleisti smarvę. Skelbiu sau giljotiną. Jaučiu per daug. Skauda per stipriai. Pasiilgstu per greitai. Galvoju per dažnai. Visko per, o viso to pabaigoje – kelialapis į savidestrukciją. Aš kaip Merkurijus – viena mano pusė  įšale, o kita yra laižoma liepsnos liežuvių. Jokio pastovumo. Priklauso tik tai, kurią labiau jausiu, kol kita užsimarinusi. Pastovus mėtymasis tarp gero ir blogo – šilto ir šalto – jausmai ar įšalusi širdis. Blogybių blogybė yra leisti sau matyti kitame žmoguje gyvenimo palydovą. Tada iliuzijos įgauna įpatingą galią ir net gi iš pažiūros nesusiję sprendimai yra įtakojami parazito, kuris skleidžia smarvę galvoje. Viskas ir taip smirdi. Žmonės smirdi. Svajonės smirdi. Gatvės smirdi. Gyvenu smarvėje. Šneku apie tai kaip apie neišvengiamybę, tačiau pati suteikiu kūną savo susikurtoms fobijoms, kaip ir svajonėms – atsisakius vieno, odą praranda ir kitas. O tada tuščia. Pasiilgau tuštumos. Kaip C. Cobain minėjo, “I miss the comfort of being sad“ – tuštybė yra skaudinanti malonė, vienintelė priimtina iliuzija. Tokia yra mano sielos nirvana. Išsilaisvinimas. Rojus. Gimusių vilčių skausmas yra kur kas stipresnis nei skausmas to, ko apskritai nėra. G. Grušaitė, savo romane “Neišsipildymas“ rašė, <…vidinė ramybė yra asmenybės savikastracija, kuri it nereikalingas dalis nupjauna ilgesį, šilumą, užuojautą ir visa, ko nereikia. Net gi laimėje slypėjo savidestrukcija…> . Ši moteris pasibeldė į mano širdį. Nors ir perpratusi kokybiško gyvenimo formulę vis vien pasirinko mūzos – palydovės kelią, tačiau jos filosofija yra labai artima mąnajai, ir vardan mūsų abiejų aš noriu susikurti pakankamai valios tvirtai jos laikytis. Taip, tai ta pati savidestrukcija, tačiau šiuo metu perspektyva šnabžda jog savikastracija dar suteikia šansą išgyventi. Iš pažiūros gąsdinantys dalykai nebūtinai visada atneša blogą. P.C.Cast “Darkness does not always equate evil, just as light does not always mean good, “ Šviesa mane degina. Nebėra čia ką veikti, laikas palikti Merkurijų, abejones ir susvilusias šmutkes. Keliauju į užšąlusios planetos paieškas. Pasislėpsiu jos šešėliuose, kišenėje atsinešusi savivertę, kūrybiškumą, užsispyrimą ir muziką.

Palieku Merkurijų

Are you, coming to the tree, wear a necklace of rope, side by side with me?

Išgerti du puodeliai kavos. Surūkytos trys cigaretės. Savo lovoje guli išniekinusi mano šventovę nauja gyvastis ir atlieką išskirtinį miego apnėjos koncertą, o aš vėl rašau. Laukta naktis šiąnakt atnešė visišką chaosą, o aš ir pasimėgauti juo neturiu teisės. “Tu tokia egoistė. Iš kur pas Tave tiek arogancijos, snobė“. Laukta meditacija atidedama. Taip. Blogai. Ne. Nu,bet taip – blogai.  Pernelyg pamilau gyvenimo vienai pilnatvę kad taip greitai sugebėčiau prisiversti ir vėl dalintis erdve, kuri ir taip nėra manoji.  Nuo minčių apie gryžimą namo, skrandis kelia dar agresyvesnį koncertą. Nujaučiu, kad ten apsigyveno ant sistemos įpykusių pankų šutvė. Kaip taip galima? Mylėti būtį vienai, ignoruoti, pamiršti, neatsakinėti į skambučius ir žinutes, net gi užbarikaduoti kambaryje esančią signalizaciją vien tam, kad būtų galima surūkyti tabako suktinį ir nereiktų nulipti tais dvidešimčia laiptų su baime kad kažką sutiksi. Žmonės kelia šiurpą, tikresnį, nei šlykščiausi vorai, bet, iš kitos pusės, socialiniai santykiai tampa būtinybe, kada vienatvė siūlo savo kilpą.

Are you, are you, coming to the tree

Where they strung a man they say murdered three.

Strange things did happen here , no stranger would it be

If we met up at midnight in the hanging tree.

Are you, are you, coming to the tree

Where the dead man called out for his love to flee.

Strange things did hapeen here , no stranger would it be

If we met up at midnight in the hanging tree.

Are you, are you, coming to the tree

Where I told you to run, so we’d both be free.

Strange things did happen here , no stranger would it be

If we met up at midnight in the hanging tree.

Are you, are you,coming to the tree

Wear a necklace of rope, side by side with me.

Strange things did happen here , no stranger would it be

If we met up at midnight in the hanging tree.

Are you, coming to the tree, wear a necklace of rope, side by side with me?

Voratinklis

Laikinos, apgaulingai malonios nostalgijos rašliava gimdyta šių metų pavasarį.

Aš pastebėjau, kad po ilgų pilkų dienų, atsiradus saulei užpila duslus, tvankus liūdesys. Atrodo, gera dūšiai turi būti, bet tas saulėtas džiugesys degina odą, jauti, kaip viskas pradeda atsigauti, o tu dar lyg miręs. Ir staiga reikia prisikelti, nes baisu nespėti paskui pavasarį. Bet šiandien, saulė bučiavo mano akis, lūpas, glostė mano plaukus. Draugiškas vėjas, delnuose man atnešė žolės kvapą, ir tuo pačiu mane už rankos nuvedė į vaikystės labirintus. Sekundei paskęstu tamsoje ir pabundu toje apleistoje sodyboje, glėbyje laikau krūvelę muzikinių plokštelių, kurias jau nešu papuošti savo kambario sienų. Vėl mano pirštai žaidžia ta sena ir išderinta gitara, tik šį kartą jos verkimas glosto sielą. Vėl vaikštau tais ilgais pramintais takais į ten, kur veda smalsi nežinomybė. Girdžiu muziką, kurios kokybei ausų pasiekti neleidžia prastas telefonas, bet, viskas atrodo tobula. Aš vėl stoviu ant mažo tiltuko ir stebiu horizontą. Staiga pajuntu, kaip oras aplink mane tarsi sutirštėja, žvarbus vėjas atneša lietaus kvapą. Nuo jo agresyvumo, beržai ir pušys pradeda drebėti. Horizonte jau galiu matyti atžingsniuojantį chaosą… bet aš net nekrusteliu. Noriu pajausti lietų. Tekšt. Mano kaktą pabučiuoja vienas lašas, antras. Subtiliai paflirtuoju su gamta, pradedu kvatoti, ir kaip visiška pamišėlė bėgu namo. Sulankstoma lova, pilna knygų lentyna, senai gyvybę praradęs mažas televizoriukas, kuris tupėjo ant spintelės tik tam, kad būtų. Dar sovietmečiu dėvėti močiutės rūbai, mamos mergautinis megztinis…  mėtų arbata, nes dar nesimeldžiau kavos dievui.  Aš vėl sėdžiu tame po medžiais pasislėpusiame balkone, stebiu, kaip gamta gimdo tai kas gyva, ir kas negyva. Pliumpt. Vyšnia man padovanojo dovaną. “ Lenkiu žemai galvą, jaučiuosi pagerbta jūsų dosnumo „ . Aš atsistoju, atidarau duris ir padedu seneliui įvažiuoti su savo invalido vežimėliu. Jam užsidegus cigaretę ir apgaubus mus tiršta ir dusinančia mirtim, pamojuoju vienam kitam praeiviui,  žvilgsniu pasišneku su arogantiška kate, kuri tupi medyje.
Vėl pirma valanda nakties. Vėl einam vogti kriaušių. Jaučiu tą vaikišką, paiką jauduliuką. Prieinu tą proskyną, esančią mažučiame ir iki skausmo pažystamame miškelyje. Atviliota čia paslaptimi dvelkiančios šaltos mėnulio šviesos, aš leidžiu jam sužaisti savo pasąmone. Regiu, kaip jis susilieja su vienišom, grakščiom tačiau didingom medžių viršūnėm, ir sukuria sidabro voratinklius…

Voratinklis